????Moterų galia keisti ir keistis

????Moterų galia keisti ir keistis

Long read’as, bet apie prasmes. Tik prieš tai mano intro apie tai, kad kai tiek kas kur kaip kiek ko spėja, vis priekaištaudavau sau, kad kažkaip šlubuoju su savo iniciatyva socialinėje veikloje. Bet kaip ir daugelis moterų, kurios tiek daug daro ir tokiu tempu, kad atrodo vis negana, ausyse skamba „bet kas galėjo tai padaryti“, „kiti daro dar daugiau“ ir pan.
Bet (ačiū pandemijai už galimybę sustoti) – kartą atsikėlus ėmė ir atėjo supratimas, kad jau tris metus nuosekliai vieną kartą per mėnesį važiuoju į Marijampolės Caritas būstinę – į projektą moterims. Dažnai, aišku, tyliai bambu, kai šeštadienis, o reikia keltis anksti ir vairuoti pirmyn – atgal, arba ruoštis laikui virtualiam susitikimui… BET, kai kaskart matau KOKIUS (šių susitikimų įdirbio ir bendrystės dėka) milžiniškus ir prasmingus sau pokyčius moterys inicijuoja savo gyvenimuose – pažadėjau, kad – kol tai tęsis – savo pažadą grįžti Marijampolėn tęsėsiu ir pati. Ačiū, Giedre Volf – už kvietimą ir pasirūpinimą, žemai lenkiuosi Jums, Damos, kad pasitikėjote manimi, viena kita ir, svarbiausia, savimi.
O žemiau – rasite keletą dalyvių interviu, paimtų ir suklostytų jaunos rašytojos. (Ir tai bus tik tolimi atspindžiai to, kas iš tiesų buvo sukurta, pasiekta, pakeista – ir nuolat AUGA).

_ _ _

Ona Jarmalavičiūtė

✔️ Interviu apie Caritas šeimų projekto moterų susitikimus

„Dėl savęs, brangiausios“, „kada, jeigu ne dabar“, „kad ir kas bebūtų, galvą – aukštyn, o krūtinę – į priekį“ – moterys, savo žodžiais kitame ragelio gale priminė apie žmogaus galią keisti save ir savo gyvenimą. Kiekvienas iš pokalbių mane paliko įkvėptą ir sukrėstą minties, kiek daug žmogus gali, dažnai pats to nesuvokdamas.
Marijampolės bendruomeninių šeimos namų (įgyvendinant projektą “Kompleksinių paslaugų šeimai plėtra Marijampolės savivaldybėje”) ir Giedrės Volf, Vilkaviškio vyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotojos iniciatyva Marijampolėje suformuota Caritas šeimų projekto moterų grupė kviečia bendruomenės remiamas moteris kartą į mėnesį susiburti drauge. Šiuose susibūrimuose kuriamas pokalbis, pasidalinimas, išklausymas, priėmimas, patarimas, palaikymas kūrė teigiamą pokytį daugelyje šeimų. Juos pravesti iš Vilniaus kaskart atvažiuoja sertifikuota patirtinio ugdymo trenerė ir koučerė Giedrė Urmulevičiūtė.

Trys grupės dalyvės Inga, Asta ir Danutė sutiko pasidalinti savo gyvenimo kreivėmis iki taško, kai į jų gyvenimus įžengė ši grupė ir kaip ši kreivė subangavo ir užkėlė jas, jų namus, šeimas, darbus ir gyvenimus ant naujos bangos. Tai leido joms iš naujo pamatyti ir įsivertinti save, gyvenimą, kasdieninius džiaugsmus ir rūpesčius. Privestosios prie skirtingų įžvalgų, jos galėjo rasti vidinę stiprybę ir transformuoti savo gyvenimus, ateitį pasitinkant visai kitomis viltingomis akimis. Dalyvės priminė, jog net po niekuo neišsiskiriančiu paviršiumi slypi tikri lyderiai. Jog moterų galia visada yra daug didesnė, negu dauguma yra įsitikinusios. Jog jų stiprybė visada yra su jomis – jų mintyse, rankose ir širdyse. Dažnai tą viena kitai atspindėti tegali pokalbiai, susibūrimai, bendruomenės. Dėl to, manau, jog visa tai trys marijampolietės turėtų priminti savais žodžiais ir per savas patirtis.

Kaip patekote į Marijampolės Caritas šeimos centrą?

Inga: Į šeimų klubą atėjau iš kito Caritas projekto, susijusio su motinyste. Viskas prasidėjo kai vaikų darželyje pamačiau, jog yra galimybė gauti nemokamą psichologinę pagalbą, o kartu – Carito prieglobstis, motinystės kursai, koučingas. Taip pradėjusi jau treji metai kaip šiuo keliu einu ir jame radau daug gražių pozityvių dalykų.

Asta: Man dalyvauti šiame klube pasiūlė šeimų ratas. Buvau viena ir namie auginau vaikus. Iš tiesų trūko bendravimo, dėl to ieškojau bendruomenės. Nuo to viskas prasidėjo ir išsirutuliojo.

Danutė: Manau, jog žmonės ateina į tokius susitikimus ne iš gero gyvenimo. Dažniausiai pagalbos ieškome nusivylę savimi ir kitais. Tuo metu buvau  išsiskyrusi, atrodo, nemokėjau tvarkytis su savo gyvenimu, viskas slydo iš po kojų. Tada draugė pasiūlė individualią Giedrės Urmulevičiūtės koučingo sesiją. Nusprendžiau sudalyvauti, o paskui – prisijungti ir prie grupės.

Kokia buvo patirtis tik pradėjus lankyti šeimos klubą?

Inga: Kadangi prieš tai buvau pozityvios motinystės kursuose, lengvai perėjau į kitą grupę. Tačiau, ko gero kaip ir kiekviena dalyvė, turėjau sau lūkesčių ir priekaištų, buvau savikritiška, kad nesugebu, nemoku. Vėliau kiek ilgiau pabuvusi kursuose išgirdau, jog ir kitos dalyvės išgyvena panašius dalykus, visos dalinosi savo problemomis ir siūlė viena kitai savo pagalbą. Kiekvienas žmogus – atskira istorija. Yra nepaprastai įdomu viena kitą sutikti, dėl to nekantriai laukiu kiekvieno susitikimo.

Danutė: Pradžioje buvo nedrąsu, nežinojau kur čia papuoliau. Prisimenu, kaip po kelių susitikimų, sakiau – paduokit rankinuką, einu namo. Nemokėjau bendrauti, gėdinausi savęs. Prisimenu, kaip nustebau, jog čia susirenka visokiausios moterys – ūkininkės, vairuotojos, mokytojos, vadovės. Tačiau niekas nesiskirstė nei pagal profesijas, nei pagal klases – dalinomės tuo, ką žinojome ir norėjome sužinoti. Jaučiuosi pakankamai atvira sau ir kitiems.

Kaip dalyvavimas grupės susitikimuose pakeitė Jūsų požiūrį į save?

Inga: Po susitikimų daug lengviau priimu savo trūkumus, silpnybes – jie taip stipriai netrukdo. O kai palankiau žiūri į save, mažėja baimių ir auga pasitikėjimas savimi, tikėjimas, jog darysiu ir padarysiu. Taip daug lengviau bandyti naujus dalykus, stumti save į priekį. Moterys labai keičiasi, tiesiog išsiskleidžia – pradeda gražiau rengtis, dažytis. Išsigudrinau daryti naudingus dalykus neatsiklausius – tik padariusi visiems pranešu. Išmokau kelti iššūkius sau ir savo šeimai.

Asta: Per trejus metus apie save išmokau daug naujo. Stiprūs pokyčiai čia vyksta nuolat, kitos dalyvės palaiko toliau judėti keliu, kai yra sunku ir persiorientuoti, kai judu ne ten, kur noriu. Savo pavyzdžiu šiandieną galiu ir kitiems šeimos nariams parodyti, jog pokytis jų gyvenime yra galimas. Pati kai ėjau savo gyvenimo vizijos link, atrodė, kad jos nepasieksiu. O dabar, kadangi turiu palaikymą, drąsiai judu į priekį. Dėl to atsirado stuburas. Leidau sau labiau pasitikėti savo emocijomis, supratau, kad turiu teisę pykti, būti nepatenkinta, reikalauti laiko sau. Supratau, kokie yra mano tikrieji norai ir tikslai – ne tie, kurie būna visuomenės primesti iš šono. Džiaugiausi, galėdama eiti savo pačios keliu. Ir dar labai džiaugiuosi supratusi, kad esu normali.

Danutė: Man patinka galvoti apie tai, kokia buvau tik atėjusi į šį šeimų klubą ir kokia esu šiandien. Labai norėjau pasikeisti po savo skyrybų. Ši grupė padėjo man keistis. Net dukra netikėjo, klausė kur einu pasipuošusi, apsirengusi vis kitokios spalvos rūbais. Visos ateina švytinčios – pagal spalvų temas ieško tinkamų detalių savo aprangai. Esu stambi moteris ir dėl to nelabai gerai jausdavausi, darbe sulaukdavau visokių replikų. Pradėjusi lankyti šiuos susitikimus leidau sau pasitikėti savimi, tikėti, jog esu graži ir pastovėti už save darbo aplinkoje. Pradėjau labiau puoštis, tvarkytis, džiaugtis savo išvaizda ir aplinka. O kai mama keičiasi, visa šeima keičiasi. Dabar kiekvieną dieną darbe gebu pakelti kitiems nuotaiką, darbe nuraminti klientus. Kiekvieną rytą atsikėlusi matau saulės spindulėlį. Suprantu, jog kaip atsikelsiu, kaip save pastatysiu, tai taip ir eisis gyvenime.

Kaip grupėje dalyvės padeda viena kitai?

Inga: Grupėje iš kitų dalyvių visada sulaukiu padrąsinimo. Kiekviena dalinasi savo gyvenimiška patirtimi, iš jos kilusia sukaupta išmintimi. Aš taip pat sakau ir siūlau kitoms tai, ką esu išmokusi per gyvenimą. Manau, kiekvienai moteriai trūksta padrąsinimo. Būna kalbamės ir poromis, grupelėmisviena kitą šnekinam pagal temas ir klausimynus. Kitos atspindi tavo pačios žodžius ir mintis, išgirsti jas, užmezgi ryšį. Šiandieną viena kitą pažįstame, kartu leidžiame laiką, pasikviečiame kartu švęsti.

Asta: Čia jaučiu stiprų palaikymą. Kartais net nesuvokiu kaip tai vyksta. Prieš ateidama galvoji, ką daryti, ieškai atsakymų – po to ateini į grupę, pasidalini problema, išsikeli tikslą ir taip judi pirmyn. Aišku, po to visko būna – tikslas pasirodo ne tau, nereikšmingas, keiti jį kitu tikslu. Tačiau palaikymas šioje grupėje daro stebuklus.

Danutė: Kiekviena ateina įgauti ir pasidalinti patirtimi. Pagalba ateina per bendrystę, bendravimą, atsidavimą, nuoširdumą. Susirenkame būti kartu, džiaugtis pasiekimais, patarimais. Kai būna sunku, užtenka pagalvoti apie kitas dalyves, kad pasisemtum stiprybės. Galiu paklausti ir gauti naudingų patarimų, dėl to bendraudama stengiuosi pasimokyti iš kitų.

Koks patarimas Jums labiausiai įsiminė?

Inga: Nuostabiausias patarimas man buvo vienas sunkiausių. Viena draugė yra jau trečioje santuokoje. Kai vis prieina tą patį tašką, ji pataria išbūti, o ne bėgti. Ji dalinasi savo patirtimis iš trijų santuokų ir džiaugiuosi, jog yra šitokia galimybė mokytis iš jos. Jei tik jauni žmonės girdėtų ką vyresni kalba, girdėtų jų patirtis ir išmintį. Tai didžiulis indėlis jos patarimas suteikė man stiprybės.

Tačiau prisimenu daug man įsiminusių patarimų, kurios išgirdau susitikimų metu – „kada, jeigu ne dabar“, „dėl savęs, brangiausios“, „laiminga mama – laiminga šeima“. Įsiminė dar tai, kad pirmiausia pati turiu stiprėti ir rūpintis savimi tik tuomet atsiras pokytis aplinkoje, tik tada galėsiu pasirūpinti kitais. Kai į pirmą vietą iškeli kitus, greitai niekam nebelieka nei laiko, nei energjos. Dėl to man yra svarbiausia subalansuoti tiek savo augimą, tiek ir rūpinimąsi šeima. Stengiuosi nei vieno nenuskriausti.

Danutė: Man yra labai svarbi ši galimybė dalintis patirtimi, išgirsti kitų patarimus. Patariu iš savo patirties, ką išmokau iš nenusisekusios santuokos, beauklėdama vaikus. Kitų patarimai taip pat užsilieka mano galvoje – dalyvių patirtys keitė tai, pagal kokias taisykles kuriu ir prižiūriu namus, kaip auklėju vaikus. Man labiausiai įsiminęs patarimas – „kad ir kas bebūtų – galvą aukštyn, krūtinę į priekį“.

Asta: Čia gavau daugybę patarimų, kas yra šios grupės stiprybė. Visos šio būrelio dalyvės yra perėjusios per daugelį gyvenimo išbandymų ir atvirai dalinasi su kitomis, kas joms gavosi, kas nesigavo. Supratau, jog, nors ir skirtingos, visos norime daugiau mažiau to paties – namų, laimės, malonių santykių, sekmės vaikams. Dėl to kiekvienai šiame kelyje padedame.

Kokios temos dažniausiai aptariamos susitikimuose?

Inga: Pagrindinė grupėje iškylanti tema yra tarpusavio santykiai. Taip pat kalbamės apie vaikus, jų auginimą, lyderystę. Yra nuostabu susitikti ir dalintis patirtimi su šitokia daugybe moterų, kurios tokios draugiškos, išmintingos, atėjusios iš įvairių gyvenimo kelių, sričių, skirtingų visuomenės sluoksnių, amžių, patirčių. Jaunoms moterims reikia daug pagalbos, išklausymo, patarimo.

Danutė: Kiekvieno susitikimo metu vykstantys pokalbiai būna naudingi man ir šeimai. Po jų visas temas dar kartą pati apmąstau ir pradedu taikyti savo kasdienybėje. Grupėje esame labai skirtingos: vienos moterys labai moteriškos, atsidavusios vaikams šeimai, kitos – darbui, gamtai, madai, maisto gamybai, motociklams, vairavimui. Nepaisant to, visada dirbame kaip komanda, papildome viena kitą, bendrai aptariame dalykus. Smagu kai skirtingi žmonės gali būti tokie vieningi ir draugiški. Kad ir su kokiomis užduotimis ar temomis susiduriame, išliekame drauge. 

Asta: Aptariamos temos dažnai būna susijusios su tikslais, gali klausti ir kalbėtis apie viską, kas rūpi – nesuklysi, o net ir suklydusi paprasčiausiai judėsi toliau. Pasiekus tikslą vėl iš pradžių pradedi jau su kitais tikslais. Tavo atsakomybė yra pasirinkti kokie yra tavo tikslai, ar jie autentiški, ar skirti būtent tau.

Ką Jūs gaunate iš šių susitikimų?

Inga: Gaunu pokalbius ir iš jų pasisemiamą išmintį. Mano giminė yra šeima, dukros, jau sukūrusios savo šeimas – matau, mokausi ir nešu tas žinias perduoti kitiems priimti. Nors nė vienas žmogus nėra žinių bagažas. Kiekvienas atsineša ir pasiima pagal tai, ko jiems reikia. Tačiau labai daug gaunu klausydamasi kitų, parsinešu kitų patirtis, išmintį, mintis. Net dukra vieną kartą yra pasakiusi, jog kalbu kaip rato vadovė Giedrė. Visas šis projektas man yra didžiulė pagalba.

Danutė: Šių susitikimų dėka manyje įvyko palaipsnė transformacija. Mane priėmė tokią, kokia esu, tačiau bendraudama, dirbdama su žmonėmis išmokau būti kitokia. Išmokau kaip pagelbėti praktinėse situacijose, kaip bendrauti su savo vaikais, juos įvertinti.

Asta: Manau visos atėjome kaip musės, įkritusios į sriubą, o dabar sėdime rimtos, susiturinčios, tvirtos. Dalinamės tuo, ką turėjome, ką išsprendėme, kaip priėmėme save. Man šie susitikimai leido leisti sau būti, susitaikyti su savo emocijomis, kurios paleistos išgaruoja. Emocijų suvaldymas yra vienas iš tų įgūdžių, kuriuos išsinešiu iš šių susitikimų.

Ties kuo šiuo metu su savimi dirbate?

Inga: Ką šiuo metu norėčiau pakeisti, tai būti labiau disciplinuota. Dažniausiai tai, kas lengva, darau iš karto, o tai, kas sunku – vis nukeliu ateičiai. Bandau tai keisti, kovoju su savimi, bandau daugybę skirtingų metodų, bet kol kas vis nepavyksta išbristi ir tai yra mano skaudulys. Taip pat siekiu gilintis į laiko paskirstymą ir planavimą.

Danutė: Dalyvaydama šiuose susitikimuose jau trejus metus, per tą laiką buvau išsikėlusi daug tikslų ir įvykdžiusi daug planų. Į juos puoliau stačia galva. Pirmiausia perdariau savo namus. Pradėjau nuo naujų dalykų pirkimo, remonto – pati viską suplanavau ir apskaičiavau, pati dažiau, stumdžiau baldus, dėliojau plyteles prie židinio. Prieš kalėdas viską tobulai savo namuose pasibaigiau tvarkyti. Įvykdžiusi šį tikslą, puoliau keltis kitą – norėjau dirbti trokštamą darbą, gebėti savo pajamomis gebėti pasirūpinti savo šeima. Nors tuo metu dirbau norimą darbą, pinigai buvo maži ir dėl to jokių papildomų išlaidų sau negalėjau leisti. Niekas negalėjo suprasti kai par kodėl, bet pati nusprendžiau sąžiningai parašyti laišką savo vadovui apie tai, jog negaliu ilgiau dirbti tokiomis sąlygomis už tokį mažą atlyginimą. Taip vienu laišku padariau visišką reformą vaistinėje, kurioje dirbu. Vadovas man dvigubai padidino atlyginimą ir pakėlė mane pareigose iki vaistinės asistentės. Dabar galiu mėgautis darbu. Dėl to šie susitikimai man labai padeda siekti tikslų, drąsiai kalbėti, pastovėti už save. Dabartinis tikslas, ties kuriuo šiuo metu dirbu – tai susirasti savo žmogų, nebebūti vienai. Pamažu judu link šio tikslo.

Asta: Aš labai daug šeimyninių problemų, konfliktų išsprendžiau, daugybę santykių su savo šeimos nariais transformavau ir sustiprinau. Susitikimai man padėjo eiti to link, parodė, jog gali būti ir kitaip. Dalyvės man suteikė daug empatijos, padėjo geriau suprasti ir atjausti mano šeimos narius kaip žmones. Aplinka keitėsi atradus savyje meilę ir optimizmą. Tai leido man rūpintis savimi ir kurti sveikesnius santykius su kitais.

Ar esate pakvietusi naujas dalyves prisijungti?

Inga: Keturias pažįstamas tempiau, siūlau kartu eiti į kaučingą. Tačiau kad ir kaip norėtum, jog kas nors pradėtų keistis, pats už juos to negali padaryti – yra žmonių, kuriems tai nepadeda, kurie nenori nieko daryti. Ir dabar pažįstų vieną vienišą, nelaimingą moterį. Vis kalbinu prisijungti, nes žinau, kad jai trūksta draugijos, tačiau ji nelabai nori. Daugybė žmonių yra vieniši, turi daug problemų, nepasitiki savimi, dengiasi “kietumo” šarvais. O juk kartais tiek nedaug tereikia, kad jiems padėtum. Esu atsivedusi draugę į susitikimus ir tuo labai džiaugiuosi. Ji nepaprastai pasikeitė – jos išvaizda, kalbėsena. Tai labai įprasmina dalyvavimą grupėje.

Danutė: Jaunos dalyvės dažnai skeptiškai žiūri ir nesuprata, kas čia vyksta. Vis tiek siūlau nors kartą ateiti, pasižiūrėti, įsitikinti ar tau. Aš pati labai atsakingai žiūriu į šių susitikimų lankymą ir stengiuosi dalyvauti, kiek tik spėju. Nors laikas greitai tirpsta, kiekviena šeštadienio vakarais turime savų reikalų, tačiau kiekviena renkamės skirti šias kelias valandas sau. Man šie susitikimai yra laiko praleidimas su nuostabiais žmonėmis. Atrinu į juos pasidalinti ir išmokti.

Asta: Man irgi šiam susibūrimui negaila šeštadienių. Šeštadienio vakarus skiriu persismelkti kita atmosfera, pabūti kartu, pasidžiaugti savimi ir kitomis.

Ačiū už pokalbį!